Kam skirtos vestuvinės dovanos?

2017-01-21

Rašė Giedrius Drukteinis   http://www.elegancija.eu/  

 

DovanosKadaise žmonės nebuvo tokie turtingi, kaip mes visi šiandien. Kadaise jie galvojo tik apie tai, kaip išgyventi ateinančią žiemą ir išmaitinti gausų būrį vaikučių pabiručių. Kadaise jie tuokėsi, žinodami, kad tik mirtis juos teišskirs, todėl ir gyventi teks kartu, dažniausiai – netgi vienoje vietoje.

Todėl ir vestuvių proga dovanos jaunavedžiams buvo teikiamos su aiškia paskirtimi – paremti naujo gyvenimo pradžią.

Žmones dovanas vieni kitiems pradėjo dovanoti dar ankstyvaisiais Romos imperijos laikais, kiekvieną sausį vykstančių naujus metus pradedančių festivaliuose. Imperijos valdininkai privalėjo pademonstruoti dėkingumą savo imperatoriui už suteiktą taiką, ramybę ir gerbūvį, todėl pradėta teikti medų ir pyragus, simbolizuojančius gyvenimo saldumą bei būsimąjį gausų derlių  (beje, tradicija rengti rinkliavą dovanai monarchui, pvz. Jo Didenybės gimtadienio proga, yra  išlikusi kai kuriose Didžiosios Britanijos valstybinėse tarnybose, kaip policija arba muitinė).

Tačiau vestuvinės dovanos dar turėjo palaukti savo eilės. Mat, būtina neužmiršti, kad iki pat XIX amžiaus vidurio vedybos buvo politinis ir ekonominis procesas, kuriame jaunavedžių meilė vaidino mažiausią vaidmenį. Jaunosios tėvai suteikdavo kraitį kaip mokestį už paslaugą kažkam, kilniai sutikusiam paimti jų dukterį amžinai santuokai (mat, moterys neturėjo tiek teisių ir įtakos visuomenėje kaip dabar). Jaunikis ir jo šeima šiaip ar taip prisiimdavo įsipareigojimą išlaikyti nuotaką bei visus pasaulį išvysiančius naujos poros palikuonis. Antikos laikais kraitį sudarydavo ne banalūs lininiai užtiesalai ar rankšluosčiai, bet taurieji metalai, žemės, titulai, vergai ir kiti dalykai, suteikiantys statusą naujai šeimai. Daiktus „naujo gyvenimo pradžiai“, kaip mes juos esame įpratę vadinti šiandien, dovanodavo tik neturtingi žmonės, negalėję pasiūlyti kitai pusei nieko įspūdingesnio…

Ir iki pat XIX amžiaus svečiai vestuvėse nedovanodavo to, kas jauniesiems galėjo praversti virtuvėje ar ūkyje – tai buvo jaunavedžių šeimų prerogatyva. Galėdavo padovanoti tapytą jaunosios paveikslą, perlų vėrinį, špagą, egzotiškų maisto pagardų, pavyzdžiui, pipirų, tačiau nieko tokio, kas leistų įsibrauti į jaunavedžių asmeninę erdvę ar lovą.

Praktiškos dovanos jauniesiems atsirado tais laikais, kai žmonės pradėjo nebepaisyti senovinių tradicijų, religinės, rasinės ir klasinės atskirties, pradėdami kurti savo šeimyninį gyvenimą iš meilės, dažnai – prieš tėvų valią, dažnai – netgi kituose kraštuose, dažnai – netgi su kitos rasės ar tikėjimo atstovu (kurgi ne – iki pat XX amžiaus vidurio net ir Lietuvoje jaunavedžiai gyvendavo tėvų pirkiose, neretai ir miegodavo tose pačiose patalpose, kaip ir likę šeimos nariai…). Atsiskyrę nuo tėvų šeimų, atsiradę visuomenės paraštėse, tokie „meilės jaunavedžiai“ ir pradėjo iš aplinkos reikalauti to, ką tradiciškai jiems suteikdavo tėvai – paramos „naujo gyvenimo pradžiai“.

Žmonija vis dėlto išlaikė tradiciją tuoktis šiltais metų laikais (ir dabar pasaulyje patys populiariausi tuoktuvių mėnesiai yra gegužė bei birželis) – taip buvo lengviau „įsigyventi“ arba „medų kopinėti“, kad ir kas kaip besuprastų tokį pasakymą. Mes, žinoma, nedovanojame jauniesiems avilių arba dalgių rugiapjūtei, tačiau šiltas metų laikas mus vis tiek verčia dovanoti ką nors, susijusio su maisto vartojimu – pasąmonėje mes žinome, kaip tai yra svarbu išgyvenimui, todėl ir perdovanojame tuos pačius kavos servizus, sulčiaspaudes, fritiūrines, maisto garintuves, sidabrinius stalo įrankius beigi porcelianines taures. Modernesni ir tolimesni giminaičiai ar draugai atsiunčia maisto arba vaisių krepšį. Kad ir kaip tai beatrodytų „vakarietiška“ ar „amerikietiška“ – maistas jaunavedžiams visada buvo ir tebėra svarbu.

Tačiau gyvenimas vėl keitėsi, ir 2012 metais net 70 procentų krikščioniškojo pasaulio porų gyveno kartų prieš susituokdamos (palyginimui – 1960 metais tokių porų buvo vos 10 procentų). Vadinasi, ir šiuo metu dauguma jaunavedžių jau būna „įsigyvenę“, todėl virtuviniai prietaisai, rakandai ar maistas jiems yra tiesiog nebereikalingas. Jau nekalbant apie rankšluosčius arba kilimus.

Ko jiems reikėjo? Žinoma – grynų pinigų.

Dovanoti grynus pinigus kitiems žmonėms iš esmės yra labai sena tradicija, priskiriama žydams, kurie savo klajonių amžiais jau kažin kada suvokė, kad tikras turtas yra tas, kurį galima lengvai pernešti. Apžvelkite savo dabartinį būstą… Jeigu Jums tektų iš jo skubiai išvažiuoti (kas buvo nuolatinė žydų būsena ištisus 18 amžių), kiek rojalių, knygų, širdžiai mielų porcelianinių drambliukų ir šakučių galėtumėte pasiimti su savimi? O šiais laikais žmonės net Lietuvoje nebegyvena sėsliai. Judėjimas yra gyvybė, kadaise tvirtino mokslininkai ir daktarai. Todėl ir gryni pinigai pasidarė visai logiška dovana septynioms iš dešimties besituokiančių porų. Žinoma, ne italų mafijozių, pripažinusių tik grynus pinigus kaip dovaną artimiems ar tolimiems jaunavedžiams (jie gerai suvokė, kad materialūs daiktai yra tėvų domenas) stiliumi – kai dovanojamų pinigų kiekis pademonstruoja savo požiūrį į jaunavedžius – tai neretai suveikdavo kaip įžeidimas, kurį ateityje reikėdavo nuplauti krauju. 

Taigi, kiek reikia jauniesiems dovanoti grynų pinigų? Atsakyti į tai lengva, kai suvokiate, kam tie pinigai yra reikalingi. Jei povestuvinei kelionei – vienos dienos viešbučio kambario kaina. Jei paskolai už būstą atidavinėti – penkis kartus daugiau nei kainuotų prie vaišių stalo Jūsų suvalgyta vakarienė ir išgerti gėrimai. Jei nei viena, nei kita – tiek, kiek Jūs pats norėtumėte gauti. Puiki proga ir savo dosnumą patikrinti…

Tačiau iškyla kita dilema – kaip pareikalauti iš svečių, kad jie dovanotų grynus pinigus ir išvengti rizikos gauti visiškai bereikalingą servizą kavai? Tai sunkus uždavinys, mums prilygstantis iš Amerikos atkeliavusiai, bet taip ir neprigijusiai tradicijai pateikti svečiams sąrašą dovanų, kurias norėtumėte gauti, ir kurias svečiai galėtų išsirinkti patys – matyt, lietuviams tokia sistema pasirodė pernelyg bejausmė ir mechaniška…

Žinia, elegantiškiausiai grynų pinigų įmanoma paprašyti tik labdarai. Tačiau egzistuoja keletas politiškai korektiškų frazių, tinkamų įrašyti kvietimuose: „Neįvyniotos dovanos“, „Būsime dėkingi už paramą mūsų namų fondui“, „Jūsų suteiktą garbę apsilankymu paminėsime po vestuvių planuojamoje povestuvinėje kelionėje“ ir pan.

 

 

Susiję pasiūlymai

Debreceno g. 54a, Klaipėda
Kaušėnų k. , Kalvos g.11 , Plungės r., 90174, Plungė
Daugiau pasiūlymų »